Žinai, ką padariau paskui?
Nusirengiau nuoga. Hm… Tik neklausk, kodėl. Pati nelabai žinau. Tad verčiau sėdėk ir pasiklausyk iki galo. Taigi nusirengiau ir neprisidengusi nė siūleliu išsiropščiau iš lovos. Šildymas nakčiai buvo prisuktas, tad kambaryje turėjo būti žvarbu, bet aš šalčio nejaučiau. Pro langą srovenančioje mėnesienoje slypėjo kažkas ypatinga, ji apsiautė mano kūną plonyte apsaugine plėvele, prigludusia prie pat odos. Ar bent jau taip jaučiausi. Valandėlę visiškai nuoga tiesiog maudžiausi toje šviesoje, o paskui ėmiau sukiotis, atkišdama jai tai petį, tai ranką, kad mėnesiena nuskalautų mane iš visų pusių. Na, net nežinau, kaip tau paaiškinti, bet tai, ką dariau, tuo metu atrodė visiškai natūralu. Toks neįtikėtinas, toks kvapą gniaužiantis ir absoliutus buvo tas mėnulio šviesos grožis, kad tiesiog negalėjau to nedaryti. Atkišau galvą ir pečius, rankas ir krūtinę, pilvą ir kojas ir, na, žinai, visa kita – po truputį panardinau į mėnesienos srautą visą kūną lyg maudydamasi po dušu.
Jeigu kas nors būtų pamatęs mane iš lauko, tikrai būtų pamanęs, kad tai labai labai keista. Tikriausiai atrodžiau kaip kokia kvanktelėjusi mėnulio garbintoja, kuriai nuo mėnesienos visai smegenėlės suskydo. Tačiau manęs, žinoma, niekas nematė. Mėnesienoje aš maudžiausi vienui viena.
Ilgai šitaip klūpojau, tiesiog klūpojau, užlieta mėnesienos, visiškai viena ir visiškai nuoga. Toji šviesa nudažė mano odą stebuklingu atspalviu, o ant grindų, iki pat sienos, driekėsi juodas, ryškių kontūrų mano šešėlis. Pažiūrėjus atrodė, kad tai – visiškai ne mano, o kažkokios kur kas labiau subrendusios moters šešėlis. Šešėlio forma nepriminė nekaltos mergaitės, nebuvo matyti jokių aštrių kampų – šešėlis buvo gerokai pilnesnis, aptakesnis, didesnėmis krūtimis su stambesniais speneliais. Ir vis dėlto tai mano kūnas metė šešėlį, tik šis buvo kiek kitokios formos, labiau ištįsęs. Kai sujudėdavau aš, sujudėdavo ir jis. Kurį laiką tyčia bandžiau krustelėti tai vienaip, tai kitaip, labai labai įdėmiai stebėdama ir stengdamasi perprasti jungtį tarp savęs ir šešėlio. Norėjau suprasti, kodėl jis visai kitoks nei aš. Bet man taip ir nepavyko. Kuo ilgiau jį stebėjau, tuo keistesnis jis atrodė.
Pasistengsiu kuo trumpiau. Taigi – netikėtai apsipyliau ašaromis. Na, pamėgink įsivaizduot. Jeigu tai būtų filmo scenarijus ar dar kas, parašyta būtų maždaug šitaip: „Evelina (la_mome_bijou). Staiga, lyg ir be jokios priežasties, užsidengia veidą rankomis ir parpliumpa raudoti, susmunka plūsdama ašaromis.“ Na, per daug nesistebėk. Galiu apsiverkti dėl bet kokios smulkmenos. Taigi vien faktas, kad ėmiau ir įsiraudojau be jokios priežasties, man pačiai nebuvo pribloškianti staigmena. Vis dėlto paprastai leidžiu sau šiek tiek paverkti, o paskui sakau sau: pakaks, liaukis. Ašaros man nudžiūna taip pat lengvai kaip ir pasipila. Vis dėlto šiąnakt liautis niekaip negalėjau. Tarsi būtų iššokęs kamštis. Nenumaniau, dėl ko šitaip atsisuko kranelis, tad nesusigaudžiau ir kaip save numaldyti. Ašaros pylėsi srautu, beveik kaip kraujas iš gilios žaizdos. Pati negalėjau patikėti, kad manyje esama šitiek ašarų, kurias galiu išlieti. Galiausiai jau visai rimtai sunerimau, kad, jei šitaip tęsis ir toliau, mane ištiks dehidratacija ir virsiu mumija.
Pati mačiau ir girdėjau, kaip ašaros laša į baltą mėnesienos balą, kuri tuoj pat jas susiurbdavo, tarsi ašaros ir būtų vienos prigimties su šviesa. Krintančiose ašarose tvykstelėdavo mėnulio šviesa, ir jos sužaižaruodavo lyg mažyčiai krikštolo lašeliai. Ne iš karto pastebėjau, kad verkia ir mano šešėlis, barstydamas ryškius, aštrių apybrėžų ašarų šešėlius. Ar tau kada teko matyti ašarų šešėlius? Patikėk, jie visiškai nepanašūs į įprastus šešėlius. Nė kiek. Jie – ateiviai iš kažkokio kito, tolimo pasaulio, skirti specialiai mūsų širdims. O gal ir ne. Štai kokia dingtelėjo mintis: juk gali būti ir taip, kad ašaros, kurias lieja mano šešėlis – tikros, o manosios – tik šešėliai. Kaip kažin ką, turbūt nieko nesupratai. Kai visiškai nuoga dvidešimt vienerių metų mergina rauda mėnesienoje, nutikti gali bet kas. Tikrai.
Pagarbiai,
Evelina
Home
