kur sniegas blizga taip kaip niekur kitur neblizga
baigęs pirmą klasę
turėjau pereiti į kitą mokyklą,
mama labai norėjo, kad mokyčiausi
anglų kalbą nuo antros klasės.
matyt ji jau tada rūpinosi
šviesia mano ateitimi,
galvojo apie mano perspektyvas
ir taip toliau.
po pirmos rugsėjo savaitės,
praleistos naujoje mokykloje,
mane išvežė į Nemenčinės sanatoriją.
nežinau, nuo ko mane ten turėjo gydyti,
nes sirgau velniai žino kuo.
pirmomis dienomis galvojau, jog mane
kaip ir kitus vaikus
laikys čia dvi-tris savaites,
bet kai praėjo spalis,
kai praėjo lapkritis,
aš rimtai sunerimau dėl to
kada ištrūksiu iš čia.
neaišku, kodėl mane taip ilgai laikė ten.
gali būti, jog mano mama taip prašė
atsakingų gydytojų ar dar kažko.
gal ji tikėjo, jog kuo ilgiau būsiu ten,
tuo labiau pasitaisys mano sveikata?
kad ir kaip ten bebūtų, sveikata pasitaisė,
bet dėl to laimingesnis nebuvau,
dienas naktis galvojau apie namus ir draugus,
likusius gimtam mieste.
būdavo keista, jog kai tik
mama atvažiuodavo manęs aplankyti,
o atvažiuodavo ji kiekvieną savaitgalį,
mūsų skyriuje vaikai sugalvodavo
kažką itin naujo ir be galo įdomaus,
o aš turėdavau būti su mama,
negalėdavau prisidėti prie savo bendraamžių
ir kartu su jais žaisti;
kai tik mama išvažiuodavo, aš iškart
pradėdavau ilgėtis jos,
laukdavau, kada ji vėl atvažiuos.
mūsų skyriuje gulėjo vaikų
nuo ketverių-penkerių metų amžiaus
iki maždaug penkiolikos.
jaunesni žaisdavo su jaunesniais,
vyresni bendraudavo tarpusavyje.
vienas iš vyresniųju buvo iš Klaipėdos,
jis vis pasakodavo,
kad ačiū dievui Klaipėdoj ir taip daug jodo yra,
nes kitu atveju jam būtų kažkas labai blogai su plaučiais.
jo geriausias draugas skyriuje buvo toks kitas berniukas,
vardų aš jau nepamenu, tai ir nėra svarbu, galų gale;
tai tie du berniukai vienas kitą vadino broliukais,
bet ne dėl to, jog gerai sutarė ar pan.,
tiesiog mūsų skyriuje be medicinos sesučių
buvo ir vienas vyras,
o vyro nepavadinsi medicinos sesute,
visi jį sutartinai vadino broliuku,
ko pasekoje beveik visi skyriaus berniukai
buvo susiskirstę į poras su kitais berniukais –
kai dabar pagalvoju, tai skyrius buvo itin gausi brolija.
kadangi vieni vaikai buvo iš pasiturinčių šeimų,
o kiti ne, o kitus labai retai lankydavo tėvai
arba visai nelankydavo, jei vaikai būdavo iš vaikų namų,
tai skyriuje pasitaikydavo vagysčių.
kartą vienas berniukas tiek visko privogė,
kad kai mes atvertę jo lovos čiužinį
priblokšti žiūrėjom į tą daiktų gausybę,
kažkas priėjęs paklausė: kam tau mergaitiški kaspinai?
mums visiems ten trūko dėmesio.
as ilga laika gulejau dvivieteje palatoje,
tad buvo labai logiska,
kad kai tik atkrauste toki naujoka i ten,
mes iskart tapom broliukai.
jo vardas buvo gal net kaip mano,
o gal tik panasus, jau nepamenu;
abu buvom tamsiu plauku ir kripti “bliuduku” –
tokia mada tada buvo, kaip dabar pamenu.
tik karta tarp musu labai nemalonus dalykas nutiko:
buvo naktis, as miegojau,
jis mane prizadino ir sako: tu knarki.
dar niekas man nebuvo sakes, jog as knarkiu,
taigi labai nustebau ir nezinojau, kaip elgtis.
atsiprasiau savo broliuko ir uzmigau.
po kiek laiko jis vel mane prizadino
ir sako: tu vel knarki, as negaliu uzmigti.
o as net nezinau, ka man daryt, kad neknarkciau,
nes dar niekas iki tol nebuvo skundesis mano knarkimu.
sako: ar tu galetum uzmigti, jei as knarkciau isvien?
ir jis pradejo knarkti, as paklausiau jo kuri laika,
jo imituotas knarkimas man visai netrukde apsiblausti,
ir as uzmigau.
trecia karta ta nakti mane pazadino
jau ne mano palatos draugas, o tasai didysis broliukas –
jis ta nakti budejo musu skyriuje.
rankose jis laike maza puodeli ir tiese man ji.
sako: atsigerk, neknarksi.
as atsigeriau ir uzmigau vel.
draugas ryte buvo piktas ant manes –
pasirodo as ir toliau knarkiau, vanduo man visai nepadejo.
labai buvo nemalonu pries drauga.
po menesio ji paleido is sanatorijos,
as persikeliau i kita palata, kur be manes
buvo dar trys berniukai,
bet naujo broliuko neieskojau,
nes tik viena karta broliuka galima turet,
visi ta zinojom.
tiek daug pasakoju apie berniukus, jog gali pasirodyti,
kad tame skyriuje visai nebuvo mergaiciu.
mergaiciu buvo, bet kai esi antrokas,
tai pirmiau ziuri i berniukus,
ieskai su kuo pazaisti masinytemis ar pan.,
o tik po to kartais nedrasiai pazaidi su mergaitem
tuos ju keistus mergaitiskus zaidimus.
skyriuje buvo populiaru isiziureti kokia nors mergaite,
po to papasakoti visiems savo amziaus ir vyresniems berniukams,
tada parasyti tai mergaitei laiskeli visai ne apie tai,
jog tu isimylejai ja, o tiesiog siaip kazka;
visas skyrius veliau laukdavo kuo baigsis viskas,
o viskas priklausydavo nuo mergaites rasyto laisko.
jeigu laiske pakviesdavo i savo palata pasedet,
tada reiskia viskas gerai budavo, tau pasisekdavo;
jei neatrasydavo arba atrasydavo, bet nepakviesdavo i savo palata,
tada tu patirdavai nesekme.
svarbu dar tai, jog jei broliuka galejai tik karta tureti,
tai mergaiciu daug galejai isimyleti,
kazkodel tai buvo priimtina.
vyresni berniukai, penktokai-septintokai
kiekviena sekmadieni eidavo i viena mergaiciu palata,
kurioje gyveno ju metu mergaites,
ten juos mergaites vaisindavo viskuo.
budavo, jog kiek toje palatoje yra mergaiciu,
tiek ir berniuku ten eidavo –
nei daugiau, nei maziau.
karta i ta palata atkrauste tokia mano metu mergaite,
kuri jau pirmaja savaite parase man laiska,
kviesdama sekmadieni ateiti su kitais i jos palata.
kai skyriuje visi berniukai suzinojo apie tai,
as pakilau ju akyse, tik pats kazkodel per daug
nesidziaugiau del ateinancio sekmadienio.
kai ta diena atejo, vakare mes nuejome i mergaiciu palata,
ta mane pakvietusioji labai glaudesi prie manes,
kai sedejom visi prie kazkokio keisto ilgo stalo,
man buvo nejauku ir viskas nepatiko ten,
vos iskenciau to pasisedejimo pabaiga;
kita vertus, as prisivalgiau skanios keptos duonos,
tai gal ir visai nieko tas vakaras buvo.
bet daugiau ten nejau.
man is tiesu i aki kritusi buvo kita mergaite,
tokia lenkaite, jos vardas buvo Liana,
nors kai dabar paziurejau vardu reiksmes,
tai radau, kad ir Lijana galima rasyti,
skirtumo nera, abu jie reiskia lelija.
Lianai, kaip ir man, labai nesiseke matematika.
tiesa sakant, ji ir piese truputi prasciau nei kiti antrokai,
bet tiek to, juk tai tik smulkmenos;
plaukai jos buvo geltoni geltoni, o veidas labai grazus.
viena nakti as sapnavau ja ir apie tai papasakojau kazkam,
o tas kazkas papasakojo dar kazkam,
ir taip istorija nuejo iki vieno ketvirtoko,
kuris, pasirodo, buvo isimylejes Liana.
jis atejo piktas i mano palata
ir prigrase mane daugiau nesapnuoti Lianos.
po to klausinejo, ar as ja isimylejes,
bet as nieko jam neatsakiau, o tai ji suerzino.
nuo to laiko mes nezaidem kartu,
bet blogiausia buvo tai, jog su juo Liana labai noriai kalbedavo.
ir dar yra tokia istorija apie mergaite,
kurios niekas nelankydavo,
nors ji visiems sakydavo, kad greit ja jau aplankys,
tik nepasakydavo, kas.
as jai leisdavau zaisti su savo jo-jo,
nors siaip mes nekalbedavom.
viena diena pamaciau aplink ta mergaite susispietusius vaikus,
visi buvo susidomeje ja.
kai priejau arciau, pamaciau, kodel:
ji visiems rode savo plastakas, ispiestas mazais kryziukais.
paklausta, kodel ji piese kryzius,
ji atsake: mano mama norejo mirti,
tai nusipiese daug kryziu ant visu ranku ir mire.
as irgi noriu mirti, sake ji.
mes visi tylejom, nelabai supratom, kas yra mirtis,
tuo labiau, ka reiskia noreti mirti.
veliau jai vienas berniukas netycia kazkokia lenta
labai rimtai suzalojo aki,
ta mergaite isveze operuoti i kazkokia ligonine.
daugiau apie ja as nieko nesuzinojau,
nes pries sv.kaledas atvaziavo mama su kazkokiu vyriskiu.
tai buvo laimingiausia mano diena,
nes supratau, kad mane mama nori issivezti namo.
ir mane tikrai issiveze, ir dar kartu su trisdesimt devyniais
laipsniais temperaturos, kuriuos sukele persalimas,
o musu skyriuje prasidejus ziemai persalusiu zmoniu budavo labai daug,
nes vos tik mus isvesdavo pasivaikscioti,
visi pradedavom metytis sniego gniuztemis ir vieni kitus murkdyti sniege.
izenges i namus jauciausi svetimas.
prosenele, mociute su dieduku, mamos brolis-mano krikstu tevas
ir pati mama sedejo uz stalo,
visi jie ziurejo i mane kaip i stebukla,
o as jauciausi visai ne stebuklingas,
veikiau kazkoks ligotas senas ju pazistamas,
kuris uzklydo pas juos i svecius tiesiog siaip
ir dabar nebeturi jokiu istoriju, kurias galetu papasakoti.
veliau mama pasiule man eiti i kambari ir pazaisti lego,
jei nenoriu sedeti uz stalo,
tai as ir nuejau.
isberiau lego kaladeles ant lovos,
bet mano rankos nieko nenorejo konstruoti.
per daug laiko buvo praleista tarp tu Nemencines misku,
kad tada buciau galejes iskart jaustis vel namie.
ten, Nemencinej,
ziema sniegas labai keistai blizgedavo velai vakare,
niekur nebuvau mates, kad jis taip blizgetu,
bet jei atsidurciau kur nors, kur taip blizgetu,
iskart isvaziuociau is ten,
nes tokiose vietose ilgesys neisbrendamas.
- – -
sorry, kad pusiau lietuvybė, pusiau be š/č ir t.t.
Home